Drumzlės

Taigi, su draugais apturėjome savaitgalį šiokį tokį trip’ą prie ežerų. Važiuojant į priekį visiems užkliuvo štai kas:

Patikrinti, kas ir kaip ir kas per akmuo, nusprendėm grįždami.

Aišku, net gėda prisipažinti, kokie apsikvailinę pasijautėm Pasirodo čia ne šiaip koks akmuo (galvojom gal koks įžymesnis ar smth), o kaimo pavadinimas. Na smagiai pasijuokėm bent iš savęs.

Nebėra dviratuko. :[ Atitarnavęs man nuo pat 1999 metų ėmė ir sulūžo. Na, gerai, ne pats dviratis, o vairas. O viskas buvo taip:
važiuoju aš sau nuo ukmergės g. kalno ir žiūriu, kad vairas (vairo šakė ar kaip tai pavadinti???) nelabai tvirtai laikosi, ir yra iskilęs. Dar praeina šiek tiek laiko ir būm. Nulūžta. (man bevažiuojant) :[

Viskas gerai, kas gerai baigiasi - kažkokiu mistiniu būdu sugebu išlaviruoti nenukritus, sustoti. Tfu, jokių traumų nieko. (O kai pagalvoji ...)

Dar kartą įsitikinau, koks laimingas žmogus esu. :]

Tik būtų gerai, dar dviratį susitaisyti, nes ką aš veiksiu likusį vasaros laiką? :[ (Naujo pirkt nesiūlykit, nebent patys man jį nupirksit )

Dalykai sugalvoti ekspromtu dažniausiai būna geriausi. :]
Sumąstėm su kambariokais tokia gražią ir karštą dieną nulėkt prie kokio nors vandens telkinio. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Nuvažiavok iki Trakų. Prie kažkokio ežero. :]

Aišku, norėdami rasti geresnę vietą (geresnę, tai reiktų suprasti, nuošalesnę), tai teko net ir pro krūmynus bei dilgėlynus eit, bet nieko, mes stiprūs, tai įveikėm.

Pabuvę prie ežero, nusprendėm, kad jeigu jau buvome Trakuose, tai buvimas neužsiskaito, jeigu nesuvalgai kibinų. Tai apsilankėme senojoje kibininėje. Škias, kibinus užskaitom.

Žinoma, aš nebūčiau aš, jeigu su šokoladiniais ledais, bei tais pačiais kibinais, kurie paminėti auksčiau, nebūčiau išsiterliojus savo brand new shiny white maikės. :[ anyway, bus galima visokius skalbimo miltelius išmėgint, ar jie tikrai šokolado ir riebalų dėmes išima :]]]]

Tai vat, atostogos tęsiasi :]